Be aiškios perspektyvos sveikstantis Ž. Skučas: „Iš krepšinio pusės esu pametęs komandą“

Įvairiausių turbulencijų nepašyšktėjusį sezoną išgyvenantis Utenos „Uniclub Bet-Juventus“ klubas pastaruoju metu vėl krito į duobę.

Kovo pradžioje Kęstučio Kemzūros kariauna vos neišrašė pralaimėjimo Kauno „Žalgirui“, o po to tik per paskutinę minutę stebuklingai leido iš Utenos pergalę išsivežti Panevėžio „7bet-Lietkabeliui“.

Vėlesnis laikotarpis buvo slogesnis – tarp triuškinančių pralaimėjimų Kėdainių „Nevėžiui-Optibet“ ir „Šiauliams-Casino Admiral“ įsiterpė nesėkmė atkakliame mače su Vilniaus „Wolves Twinsbet“ ir tik per plauką išplėštas laimėjimas su Mažeikių „M Basket-Delamode“ klubu.

Vis dėlto vienas po kito sugerti smūgiai dar neeliminavo uteniškių iš kovos dėl aukštesnių pozicijų. Nuo ketvirtos vietos juos skiria vos du laimėjimai. Tiesa, vis grėsmingiau atrodo ir įkandin žengiančios komandos, nuo kurių Utenos komanda atsiplėšusi vos viena pergale.

Dabar „Uniclub Bet-Juventus“ pasitinka paskutinį reguliariojo sezono trečdalį – 12-os rungtynių atkarpą, užsibaigsiančią gegužės 20-ąją. Pirmasis barjeras šioje atkarpoje – net šešerias iš paskutinių septynerių rungtynių laimėjusi Jonavos „CBet“ ekipa. 

Rungtynes šeštadienį nuo 19.00 val. tiesiogiai iš Utenos transliuos BTV televizija ir Go3.

Paskutinis tarpusavio susitikimas gruodžio 8-ąją baigėsi uteniškių triumfu Jonavoje. Būtent šis mačas iki šios dienos yra paskutinis, kuomet ant parketo aistruoliai matė „Uniclub Bet-Juventus“ kapitoną Žygimantą Skučą.

Jau ilgiau nei keturis mėnesius uteniškiai verčiasi be savo ilgamečio puolėjo, kuris patyrė kelio traumą, privertusią ne tik gultis ant operacinės stalo, bet ir ilgą laiką gyventi nežinioje dėl savo sugrįžimo ant parketo.

Rungtynių dieną portale LKL.lt – išsamus pokalbis su Utenos ekipos kapitonu Ž. Skuču.

– Paskutinį kartą su žiniasklaida kalbėjote sausį, tad praėjo keli mėnesiai, bet žinių apie jūsų traumos situacija daugiau nebuvo. Kaip sekasi reabilitacija ir kokia sugrįžimo perspektyva?

– Manęs daug kas klausia, kada grįšiu ir galvoja, kad aš slepiu, saugausi, negrįžtu, nors ir tokių patarimų esu girdėjęs iš specialistų. Bet, kadangi turiu kontraktą vieneriems metams, kaip visada, tai yra protingiau grįžti. Norėjau to ir pats, esu kapitonas, čia mano šeima įsitvirtino. Utena nėra tik kažkoks pinigų šaltinis ir pasilikau vien dėl to, kad kažką laimėtume, pasiektume, pagaliau į tą ketvertuką pakliūtume.

Motyvacijos grįžti daug. Optimistiškas scenarijus buvo, kad grįšiu kovo gale. Nepanašu buvo kovo gale, kad aš galiu grįžti. Tik pradėjau mindyti koją, lakstyti su fizinio pasirengimo treneriu su pasipriešinimu, gumomis. Neforsuoji, žiūri, kaip kelis reaguoja, o jis reagavo blogai. Atsirado skysčių, jų buvo ir prieš porą savaičių. Vis dar žiūriu, ką galiu daryti, ko negaliu. Iš esmės yra kažkokios rekomendacijos, žinios, bet kiekvienas sąnario operacijos atvejis skirtingas ir skirtingai gija. Nėra, kaip su kryžminiais raiščiais, ar sausgyslėmis kitose vietose, kur gali su gera priežiūra greičiau grįžti. Čia būna ir nesugija, sugija po ilgesnio laiko, būna, kad operuojiesi antrą ar trečią kartą. Yra tokių žaidėjų, žaidžiančių „Betsafe-LKL“. Nieko negaliu padaryti. Motyvacijos duobių jau buvo dvi-trys. Buvo ir pakilimų, kai eini sportuoti dvi savaites, tada vėl žingsnelis atgal. Esu ramus, kad nė karto neperforsavau, kad tikrą žalą padaryčiau kojai. O jau kada sugis, tada sugis, nieko negaliu padaryti, kas yra blogiausia.

Aš niekada nebuvau žmogus, kuris mėgsta žiūrėti krepšinį ar dirbti su svoriais. Aš mėgstu tik žaisti krepšinį. Man visi kiti dalykai – eiti ir sėdėti ant dviračio dukart po 40 minučių, daryti tik statinius pratimus – yra absurdas. Bet stengiuosi, čia mano darbas.

Dėl grįžimo šį sezoną asmeniškai daug šansų nededu. Arba grįšiu šį sezoną, arba žiūrėsiu vasarą, kas per situacija.

– Kaip apskritai atrodo jūsų rutina ir įsitraukimas į komandinį procesą? Ar galima tai pilnavertiškai pajausti, neturint galimybės prisidėti tiesiogiai?

– Aš būnu treniruotėse, būnu rūbinėje per rungtynes ir prieš jas, rankšluosčius lankstau, prireikus ir mašinas pavairuoju, tokius pagalbinius procesus darau. Bet komandos vidinę psichologiją tu jauti tik treniruodamasis ir žaisdamas kartu. Man atrodo, kad aš jau prieš porą mėnesių pamečiau visą tą dalyką. Nebegaliu atėjęs į rungtynes pajausti, ar komanda atsipalaidavusi, ar jaučiasi rimtis. Dabar nebežinau, nebegaliu pasakyti ar įsivaizduoti – bus gerai ar blogai šiandien. Aš šalia jų, toje pačioje rūbinėje turiu savo vietą, mes visi bendraujame, būna susitikimų ir ne arenoje, bet iš krepšinio pusės esu pametęs komandą.

– Kaip tai daro įtaką jūsų kapitono pareigų atlikimui?

– Aš niekada nebuvau toks kapitonas, kuris galėtų pajausti ir kažką griežčiau pasakyti. Mano toks pasakymas dažnai gali išaugti į labai neracionalų pasakymą. Ir tada aš kaip tik vengiu šito dalyko, nes vienam pasakysiu, antram, trečiam ir čia gausis labai dažnas dalykas. Vengiu tos galios panaudojimo, vien dėl to, kad ta galia man patinka (juokiasi). Man geriau sekasi būti glostančiu kapitonu. Treneris pagrinde būna muštruotojas, budelis ir visko reikalautojas. O aš pasižiūriu, kam blogiau, su kažkuo pakalbu, susirašau, kada surinkti komandą. Kad visi išliktų kartu, neliktų nė vienas pamestas ir taip toliau. Gal labiau esu toks. Dabar susirenkame kartais, nėra atstumtųjų, visi bendrauja, nėra grupelių ar atsiskyrimų. Bet nežinau, atrodo, vis tiek kažko trūksta, kažkokio tarpusavio ryšio. Būna, kad arba komanda labai gerai sutaria, arba yra žmonės, kurie tikrai netinka, yra sunkaus charakterio ir atsiskiria. Tada bandai tuos žmones priklijuoti. O dabar kaip ir visi sutaria. Aišku, daug kas turi nuomonę, kaip turime žaisti, ką blogai darome, bet taip būna visąlaik. Duobelė kol kas nemaža ir aš nežinau, ką daryti.

– Neseniai minėjote 33-ią gimtadienį, amžius darosi vis labiau veteraniškas. Tikriausiai neišvengiamai vis daugėja minčių apie tai, kas bus po karjeros. Ar yra kažkokių minčių ar pasikalbėjimų į tą pusę ir, galbūt likimą krepšinyje ir toje pačioje Utenoje, kur, kaip minėjote, jau įleidote šaknis?

– Su krepšiniu visiškai neturiu jokių minčių ir toliau tęsti, nes, kaip sakau, aš esu visiškai tik žaidėjas, man patinka žaisti, nepatinka žiūrėti ir analizuoti. Baisiai nemėgstu video peržiūrų ir džiaugiuosi, kad dabar galima jose nedalyvauti. O visa kita, vadyba ir taip toliau – nežinau. Niekada nespjauk į šulinį, iš kurio gali tekti gerti. Kažkur ateityje gal kažkas  irbus, gal kažkur bus galimybių Utenai padėti, gal mane tas gyvenimas vėl atves prie krepšinio, nebūtinai Utenoje.

Bet dabar visiškai nematau savęs prie krepšinio. Vieną dalyką šiek tiek supratau ir pradėjau galvoti – kad aš gal ir nematau savęs dirbant ir sėdint prie stalo. Yra minčių ateityje eiti į tiksliųjų mokslų, IT sritį, taikyti, kad darbas būtų kažkiek su judėjimu, galbūt techninis aptarnavimas, bet tai dar labai tolima. Nieko gyvenimo nesu dirbęs, išskyrus braškių skynimą vieną vasarą 16-os (juokiasi). Dabar žaidžiu krepšinį ir reikia pasidaryti tą reality check (liet. įvertinti realią situaciją), pažiūrėti, ko aš noriu. 

– Utena šiemet išgyvena sunkiai suvokiamus amerikietiškus kalnelius, tą atspindi ir paskutinioji atkarpa, kurioje iki galo kovojote su lyderiaujančiomis komandomis, bet tada pralaimite nemažais skirtumais Kėdainiams ir Šiauliams bei tik per plauką įveikiate Mažeikius. Kuo tai paaiškinti?

– Kiek aš buvau Utenoje, iš vienos pusės, mes tokiu metu visąlaik blogai žaisdavome. Nesvarbu, kuris sezonas – kovo mėnuo buvo tragedija, balandį taip pat. Kuo komanda išskirtinė – nenoriu ieškoti blogų dalykų – bet kas mums yra sunku, tai tritaškių pataikymas tragiškas, turint minty, kiek žmonių gali pataikyti...

– O prieš sezoną atrodė, jog bus atvirkščiai.

– Aš nežinau, kaip turėjo būti, ne mano buvo vizija, bet tai yra 2-3 snaiperiai, kurie nebūna aikštelėje vienu metu dažniausiai. Tai būna du pataikantys ir trys ne. Kaip sunku yra žaisti, jeigu tik kamuolys sustoja, tai šakės. Ta komanda turi žaisti labai komandiškai puolime ir gerai, agresyviai gintis, kad mes galėtume žaisti. Ir tai buvo kažkas tokio prieš „7bet-Lietkabelį“, prieš „Žalgirį“, kažkas tokio matėsi. Bet taip yra buvę daug kartų – kad vos nelaimime. Ir ką? Gale sezono neskaičiuosi, kad „vos nelaimėjai“ rungtynių ar pralaimėjai Kėdainiams 30 taškų. Skaičiuosis tik pergalės ir pralaimėjimai. Aš prieš „Žalgirį“ per karjerą „vos nelaimėjau“ dar kokių 13-14 kartų, o laimėjau tik kokius tris. Absurdiška apie tai kalbėti. Paskutinėje atkarpoje turime vieną pergalę iš penkių. Tą dieną – taip, sužaidei gerai, bet nelaimėjai. Tau tai reiškia, kad eini gera kryptimi, bet tik tiek. Kitą savaitę pralaimi, reiškia, pakeitei kryptį per savaitę.

Keista, aš pamečiau komandos psichologiją. Visada sakau, kad taip yra sunku, nes žmonės nekalti – jie mėto po treniruotės, visi iki vieno. Tiesiog nepataiko į krepšį. Gana prastai metame ir baudas. Neturime žmogaus, kuris labai stipriai žaistų po krepšiu, nugara į krepšį. Ateina mūsų ištisai dvigubinti, nusimetame kamuolį ant tritaškio linijos ir niekas negali pataikyti. Šis dalykas taip apriboja krepšinį, kad turi kitus dalykus daryti idealiai – būti ekstra agresyvus, komandiškas. Priešininkų komandos žino tuos dalykus.

Kai yra bloga situacija, aš džiaugiuosi, kad nesu treneris. Bet jie, treneriai, turi būdų tai išspręsti. Treniruojamės, matosi, kad viskas būna gerai, bet ateina savaitgalis ir yra, kaip yra. Žiūrėsime šį savaitgalį.

– Sezono pradžioje tie lūkesčiai buvo dideli. Nuo to laiko daug kas pasikeitė – keturi įžaidėjai, treneris. Uteniškiams turėti Kęstutį Kemzūrą vis tiek atrodo didelis dalykas. Kaip komandai sekėsi tvarkytis su tuo spaudimu? Ar jis įsimetė į komandos vidų?

– Aš manau, kad treneris Vytautas Buzas jautė tą spaudimą ir tai buvo normalu. Ir tas didelis spaudimas visas užsidėjo vasarą. Aš būdamas Utenoje ir žinodamas, koks čia krepšinis yra svarbus, aš suprantu visą šitą dalyką.

Bet kodėl tai buvo Lietuvos mastu, aš nesupratau. Atrodo, kad mes čia kažką įspūdingo būtume padarę, prisirašę kažkokių žaidėjų. Darkart pakartosiu – aš tiek nesidomiu krepšiniu ir man tie žaidėjai nebuvo ekstra įspūdingi. Nežinojau, kur jie prieš tai žaidė ir ką yra pasiekę. Komanda, kaip komanda. Prieš sezoną atrodėme net prasčiau negu įprasta.

Bet „Neptūnas“ turėjo gerą pradžią ir gerą komandą, Citadele KMT laimėjo antrą vietą. Jie irgi turėjo didelių lūkesčių, galbūt jų dar turi, bet jiems nelabai gerai sekasi (pokalbis vyko prieš „Neptūnui“ įveikiant „Rytą“ – aut.). „Žalgiris“ Eurolygoje irgi gerai žaidė, bet labai greitai nusivažiavo, sekė didelė ir ilga duobė. Čia yra įprasta. Mes dažniausiai esame stabili komanda, mažiau kalnelių būna, o šiemet jų daugiau.

Spaudimą jautė ir treneris, ir Eimantas Skersis. Tai kažkiek persidavė komandai. Supraskime – tik aš, Šarūnas Beniušis ir Titas Didžgalvis, jaunas žaidėjas, esame ne pirmus metus. Visi kiti – pirmus. Spaudimas, nervai, rėkimas, emocijos dėl rezultato... Jiems tai yra keista, kaip Utenoje vyksta reikalai, kaip čia viskas svarbu ir įtempta. Daugelis reagavo į tai neigiamai, sakė, kad tai nesąmonė ir taip Lietuvoje nevyksta. Gal Graikijoje, bet ne Lietuvoje. Ar tai lėmė rezultatą? Nežinau. Nežinau, ar būtų kitaip, nemanau.

– Dabar prasideda rungtynių maratonas – per penkias savaites sužaisite 12 rungtynių. Kiek komanda fiziškai pasiruošusi atlaikyti tai?

– Pas mus gal tik Dominicas Greenas žaidžia 30 minučių, bet jis jaunas ir ištemps, jeigu ką – žais mažiau. Komandoje yra 12 žmonių, jei grįžčiau – reikėtų kažko neregistruoti. Užtenka, tikrai užtenka. Justinas Ramanauskas ar Titas Didžgalvis gal gauna mažiau laiko, bet kiti žaidžia kiekvienose rungtynėse, 10 žmonių pastovioje rotacijoje. Fiziškai jie tikrai nėra pavargę. Žymiai lengviau žaisti dvejas rungtynes per savaitę. Chebra treniruojasi, treniruotės nėra ilgos, bet intensyvios, dažnos. Jiems bus lengviau žaisti rungtynes nei treniruotis.

– Norisi pakalbėti apie artimiausią jūsų oponentą – „CBet“. Jonaviečiai visus stebina, bet tikriausiai šiame sezono taške reikia priimti kaip faktą, kad ši komanda pretenduoja užsilikti aukštai turnyrinėje lentelėje. Pats esate žaidęs pas Mantą Šernių Pasvalyje, kur jis irgi turėjo ambiciją kažką nuveikti nebūdamas favoritas, bet ten viskas nuėjo į kitą pusę. Kur yra šio trenerio magija šiemet?

– Pas jį žaidžiau tris sezonus. Po „Atleto“ atėjau pas jį ir žaidžiau „Pieno žvaigždėse“. Tai jam buvo pirmas vyr. trenerio sezonas, buvo sumažėjęs biudžetas ir jis turėjo susirinkti atitinkamą komandą. Galiausiai jis užėmė reguliariajame sezone ketvirtą vietą su ta komanda ir mes tada Utenai pralošėme 2:3, o jie laimėjo trečią vietą.

Jam kažkaip geriausiai sekasi su underdogų komanda, kai daugiau žaidėjų, norinčių kažką įrodyti. Buvo ir Prienų sezonas, kai jį išrinko metų treneriu. Vėl turėjo jaunų žaidėjų, užėmė 5-ą vietą ir, berods, mums, Utenai, pralaimėjo ketvirtfinalį.

Dabar jau trečias sezonas su ta pačia situacija ir mes matome rezultatą. Jo stilius tinka jaunesniems žaidėjams. Aišku, yra ir Majauskas, ir kiti, kurie esant reikalui prisitaiko. Bet visas branduolys yra išalkęs ir norintis laimėti labiau už kitus, turintis fizines galimybes. Nusipirko jaunų amerikiečių, su kuriais pataikė. Turbūt jaunoje komandoje ir mikroklimatas labiau tinka amerikiečiams integruotis. Tai duoda rezultatą. Kaip bus atkrintamosiose – bus matyt, kaip reaguos tas jaunas branduolys. Ne visada taip pavyksta, tai trečias toks sezonas, bet buvo ir prastų sezonų.

Gal tai ir šioks toks pavyzdys mūsų trenerio asistentui Vytautui. Manau, jaunam treneriui reikia remtis jaunais žaidėjais. Negaliu pasakyti konkrečiai, kodėl, bet istorijoje lyg yra tokios taisyklės. Matyt, ta pagarba iš vyresnių žaidėjų jaunesniam treneriui vis tiek yra mažesnė. Turbūt tai natūralu ir žmogiška, taip rodo istorija. Ne dėl to, kad aš pats negerbiu vieno ar kito trenerio. Taip yra ne man asmeniškai, bet kiek aš mačiau, sportavau, kiek asistentai buvo perėmę treniruoti klubą – Gintaras Kadžiulis, Vidas Ginevičius – taip būdavo. Kai esi asistentas ir dar esi jaunesnis, artimiau su žaidėjais sutari, kažkaip atrodo sunkiau. Kodėl? Ką galima keisti ir kitaip daryti? Aš neįsivaizduoju.