„Betsafe-LKL“ čempionate savo spalvingas ir unikalias karjeras tęsia ne tik Lietuvos bei užsienio krepšininkai, bet ir treneriai. Vienas stabiliausių ir geriausiai sirgaliams atpažįstamų čempionato specialistų – trečius metus Panevėžio „Lietkabeliui“ vadovaujantis serbas Nenadas Čanakas.

Pandemijos laikotarpiu, kol rungtynės vyksta be žiūrovų, N. Čanakas savo komandai tikrai gali atstoti „šeštąjį žaidėją“ – 204 cm ūgio specialistas yra aukščiausias iš visų „Betsafe-LKL“ čempionato trenerių, jis yra sukaupęs 19 metų patirtį profesionaliame krepšinyje ir jau 8 metus darbuojasi trenerio pozicijoje.

Visą N. Čanako karjerą Serbijoje lydejo labai artimas ir gražus ryšys su Belgrado „Partizan“ komanda – su šiuo klubu 1993 metais, dar būdamas nepilnametis, jis pasirašė pirmąjį savo profesionalų kontraktą.

Vėliau N. Čanakas pradėjo legionieriaus karjerą, kurios metu išmaišė šešias skirtingas šalis, tarpuose prisijungdamas prie, kaip sako pats, sau pačios brangiausios Belgrado ekipos.

Bet dar profesionaliai žaisdamas krepšinį N. Čanakas aiškai žinojo, kaip jo gyvenimas klostysis sužaidus paskutines rungtynes. Krepšininkas tarp treniruočių ir varžybų dar spėjo pabaigti trenerio kursus ir išmokti šios profesijos subtilybių – kaip sako pats, dėl šio ėjimo abejonių nebuvo nei tada, nei juolab dabar.

2010 metais N. Čanakas dar rungtyniavo Kipre, tačiau būtent šioje saulėtoje ir stulbinančio grožio paplūdimių turinčioje šalyje jis suprato, kad atėjo laikas trauktis. Rungtyniaudamas Kipre N. Čanakas patyrė tą nemalonų, bet kiekvienam krepšininku, deja, artimą jausmą.

„Tikrai nėra taip lengva. Tu visada galvoji, kad dar gali žaisti aukštame lygyje, bet kiti žmonės taip nebegalvoja (juokiasi – aut.). Sunku sau pripažinti, kad nebesi toks, koks buvai“, – LKL.lt pasakojo „Lietkabelio“ treneris.

Paskutiniuosius savo kaip profesionalo metus N. Čanakas praleido komandoje pavadinimu „Železničar Indija“. Lietuviams tai galėtų pasirodyti kaip itin egzotiška karjeros pabaiga Indijoje, tačiau šiuo atveju, kaip šypsodamasis patikino treneris, Indija tebuvo mažytis miestelis Serbijoje.

Baigęs karjerą N. Čanakas dar tais pačiais metais tapo vyr. trenerio asistentu „Mega Basket“ komandoje. Jis išbandė save ir Serbijos U-20 rinktinės trenerių štabe, o po šios patirties visai netrukus prisijungė prie savo gyvenimo komandos – „Partizan“.

2017 metais N. Čanakas pirmą kartą gyvenime tapo vyr. treneriu – simboliška, tačiau šios pareigos jam buvo patikėtos tame pačiame Belgrado klube, kuriame dar būdamas 17-metis pirmą kartą pats išbėgo į aikštelę ir debiutavo vyrų krepšinyje.

Tiesa, draugystė su „Partizan“ ilgai netruko. Ji buvo kupina įvairių emocijų ir spalvų, ji buvo paženklinta ir Serbijos taurės trofėjumi, tačiau baigėsi toli gražu ne pačiu gražiausiu būdu.

„Po vieno skaudaus pralaimėjimo nebejaučiau palaikymo iš savo organizacijos, turėjau kažką keisti – priėmiau sprendimą atsistatydinti“, – prisiminė N. Čanakas.

Vos N. Čanakas atsistatydino iš „Partizan“ komandos, praktiškai dar tą patį vakarą, kaip sako pats treneris, jam paskambino tuometinis „Lietkabelio“ vadovas Jonas Vainauskas. Serbas dabar prisimena, kad įtikinti jį patį atvykti į nepažintą ir nematytą Panevėžį tą dieną užteko pirmo ir vienintelio skambučio.

„Dar tą patį vakarą agentas man pasakė, kad manimi domisi vienas klubas iš Lietuvos, jis žaidžia FIBA Čempionų ir „Betsafe-LKL“ lygose. Netrukus paskambino Jonas Vainauskas, aš jau tada žinojau, kas jis yra. Tiesą sakant, mums daug pokalbių nereikėjo, sutikau prisijungti prie komandos beveik tą pačią akimirką“, – pasakojo treneris.

Ir nors N. Čanakas Panevėžį ir „Lietkabelį“ jau vadina savo namais, specialistas turi tylią, bet labai aiškią kitą svajonę – vieną dieną treniruoti Berlyno ALBA komanda. Pasak paties N. Čanako, ALBA sau lygių neturi ne tik Vokietijoje, bet ir visoje Europoje.

„ALBA yra geriausia organizacijoje Europoje, sakau tai drąsiai (...) Vienareikšmiškai, tai yra mano svajonė. Treniruoti ALBA būtų svajonės išsipildymas. Neturiu NBA svajonių, turiu ALBA svajonę“, – drąsiai rėžė treneris.

– Treneri, visų pirma, kaip bėga jūsų dienos šio karantino metu?

Užsiimu labai paprastais dalykais – turime daug treniruočių, namuose žiūriu vaizdo įrašus, analizuoju varžovus, ruošiuosi rungtynėms. Tos dienos taip ir bėga, viskas aplink krepšinį, tai didelio skirtumo nejaučiu, viskas panašiai.

– Paskutines čempionato rungtynes žaidėte prieš „Nevėžį-Optibet“ ir jas laimėjote 29 taškų skirtumu. Nesunku prisiminti, kad praėjusiais metais po pralaimėjimo tai pačiai komandai kalbėjote apie didžiausią patirtą gėda gyvenime. Vis dar galvojate taip pat?

Vis dar galvoju taip pat. Tikrai. Niekada nėra bėda pralaimėti vienerias rungtynes, bet kai tu nereaguoji į nieką, žaidi priešingai, nei reikėtų, yra tragedija. Tos rungtynės buvo košmaras, be jokios gynybos, bet komunikacijos, be užsidegimo. Tai buvo labai, labai blogas pasirodymas. Garantuoju, nesu jautęs didesnės gėdos savo karjeroje. Tą sakiau ir anksčiau, tą galvoju ir dabar.

– O ką parodo tokie svyravimai – ta pati komanda, bet visiškai skirtingi scenarijai?

Šiemet irgi pralaimėjome prieš Kėdainius. Nežinau kodėl, bet pradžioje sezono mes neatrodėme gerai, toli gražu. Svarbiausia yra tęsti darbus, krepšinyje nieko stebuklingo nėra – vadovaujiesi tomis pačiomis taisyklėmis, turi dirbti, vėliau gintis, bėgti, mesti, kalbėti. Be šių dalykų krepšinis nebūtų krepšinis.

– Esate sakęs, kad LKL lengvų rungtynių nebūna. O kada realiai pirmą kartą tai pajutote, kiek laiko reikėjo tam, kad įvertintumėte bendrą lygį Lietuvoje?

Žinojau, kur atvykstu. Žinojau, kad Lietuva yra krepšinio šalis, visada gerbiau šios šalies krepšinį, net ir čia nebūdamas. Kartais pamatai, kad žaisi prieš turnyro lentelės apačioje esančią komandą ir gali galvoti, kad tai bus lengva. Bet ne, LKL taip nėra, čia visos komandos moka ir geba žaisti gerai, mano komanda ir aš pats tai jau ne kartą patyriau. Gerai, galbūt „Žalgiriui“ čia lengva, visiems kitiems čia nėra nė vienos lengvos dvikovos.

– Panevėžyje dirbate jau trečius metus. Trys metai viename klube treneriui šiais laikais turėtų reikšti gerą ir artimą ryšį. Koks jūsų ir „Lietkabelio“ ryšys, ką jūs duodate klubui ir ką klubas duoda jums?

„Lietkabelį“ dabar drąsiai galiu vadinti savo namais, savo komanda. Be abejo, joks treneris nebūtų komandoje trejus metus, jei jis čia nesijaustų gerai. Aš čia jaučiuosi puikiai, klubo vadovus ir kitas pozicijas užimančius žmones jau tikrai galiu vadinti savo draugais. Mes nesame tiesiog bendradarbiai, mes esame draugai.

– O tarp trenerių ir žaidėjų, jūsų akimis, kokia tai draugystė?

Visi už vieną, vienas už visus. Visi čia lygiaverčiai. Aišku, aš treneris ir tai yra pareigos, bet mes visi čia esame kartu

– Esate minėjęs, kad apie Panevėžį dar prieš atvykdamas girdėjote įvairių atsiliepimų. O ar realiai teko susidurti su bent viena nemalonia situacija būnant čia?

Visiškai ne, visiškai nė karto nepajaučiau kažko nemalonaus. Čia jaučiuosi tikrai saugiai ir patogiai, čia patinka ir mano šeimai. Apie patį Panevėžį – tik geriausi žodžiai.

– Treneri, o kur krypsta jūsų vaikų karjeros? Jie domisi krepšiniu?

Mano sūnūs yra labai dideli „Lietkabelio“ fanai. Sakyčiau, tai gal net didžiausi komandos sirgaliai. Abu jie žaidžia krepšinį, domisi juo, bet niekada nedariau ir nedarysiu spaudimo ties šiuo klausimu – jei norės, pasirinks šį kelią. Vyresnysis sūnus jau aišku, kad nebus krepšininkas, nes studijuoja universitete, domisi kitais dalykais. Jaunesnis daugiau treniruojasi, bet kol kas tikrai nieko nežadu, čia visiškai jų pasirinkimas. Tiesą sakant, net nelabai apie tai galvoju.

– Pabandykite prisiminti 2018 metus. Kaip Belgrade dirbantis treneris atsiduria Panevėžyje, kokia jūsų istorija?

Treniravau „Partizan“ komandą. Su ja buvo ir gerų atkarpų, bet buvo ir blogesnių. Po vieno skaudaus pralaimėjimo nebejaučiau palaikymo iš savo organizacijos, turėjau kažką keisti – priėmiau sprendimą atsistatydinti. Dar tą patį vakarą agentas man pasakė, kad manimi domisi vienas klubas iš Lietuvos, jis žaidžia FIBA Čempionų lygoje ir LKL. Netrukus paskambino Jonas Vainauskas, aš jau tada žinojau, kas jis yra. Tiesą sakant, mums daug pokalbių nereikėjo, sutikau prisijungti prie komandos beveik tą pačią akimirką.

– Užteko vieno skambučio?

Taip, užteko vieno skambučio. Tiesiog norėjau dirbti treneriu, tuo metu tai atrodė kaip naujas iššūkis, naujas šansas. Dar įvertinau tai, koks Lietuvoje yra krepšinio lygis, tai ilgai tikrai nesvarsčiau. Dabar galiu pasakyti, kad šio sprendimo tikrai nesigailiu.

– Jūs pats krepšinį profesionaliai pradėjote žaisti būdamas 17 metų. Kaip jums dabar, kaip treneriui, atrodo – ar tokiame amžiuje jauniems talentams ir verta pradėti karjerą?

Serbijoje tai buvo visiškai normali praktika. Daug mūsų tapo profesionalais dar būdami nepilnamečiai. Pas mus būdavo taip – turi kažką įrodyti, kol tau nėra 23 metai. Jei nebespėji, tai nebespėji. Dabar viskas truputį keičiasi, jauni žaidėjai profesionalais tampa vėliau, jau būna paaugę. Taip turbūt yra dėl to, kad kasmet atsiranda vis didesni lūkesčiai pačioms komandoms, klubams. Juk yra rėmėjai, vadovai, jie nori rezultatų, niekas nenori laukti – gero žaidimo reikia čia ir dabar.

– Bet kaip tokiu atveju motyvuoti jaunimą?

Reikia rasti balansą. Nėra gerai įmesti 17 metų jaunuolį į ugnį ir į profesionalų krepšinį, jei jis tam akivaizdžiai nepasiruošęs. Yra ir išimčių, kai tai tikrai talentingas žaidėjas. Bet reiktų ieškoti būtų, kaip auginti jaunimą pernelyg neišardant pagrindinės komandos sistemos. Kita vertus, jaunimui reikia suteikti laiko, reikia suteikti pasitikėjimo savimi. Čia jau filosofinis klausimas (juokiasi – aut.).

– Per karjerą išmaišėte daug skirtingų šalių. O kuri patirtis paliko geriausius prisiminimus?

Vienareikšmiškai – geriausia šalis buvo Vokietija, geriausia komanda – Berlyno ALBA. Praleidau ten dvejus metus, viskas buvo aukščiausiame lygyje. ALBA yra geriausia organizacijoje Europoje, sakau tai drąsiai. Dar man patiko Kipre – buvo saulėta, šilta, paplūdimiai. Tiesa, ten jau supratau, kad laikas baigti karjerą. Tai buvo įdomūs ir įsimintini metai.

– Jei ALBA vadinate geriausia organizacija Europoje, tai galbūt svajojate apie darbą joje?

Vienareikšmiškai, tai yra mano svajonė. Treniruoti ALBA būtų svajonės išsipildymas. Neturiu NBA svajonių, turiu ALBA svajonę.

– O kaip supratote, kad jau laikas trauktis iš profesionalaus krepšinio?

Tikrai nėra taip lengva. Tu visada galvoji, kad dar gali žaisti aukštame lygyje, bet kiti žmonės taip nebegalvoja (juokiasi – aut.). Sunku sau pripažinti, kad nebesi toks, koks buvai. Bet jau žaisdamas krepšinį žinojau, kad bandysiu tapti treneriu, todėl tai nebuvo kažkoks šokas – tiesiog baigiau žaisti ir pradėjau naują etapą.

– Jūsų paskutiniai mačai buvo sužaisti komandoje, savo pavadinime turinčioje žodį Indija. Galbūt teko bent kartą pabūti Indijoje, jei ne, tai kokios šalys jus traukia labiausiai?

Ne, neteko pabuvoti Indijoje. Jūsų minimas miestas yra mažas miestelis, jaukus, mažytis miestelis. Šiaip nesu tas žmogus, kuris daug galvoja apie keliones – man tinka viskas aplink Viduržemio jūrą.

– Jei reiktų įvardyti vieną ar kelis „Lietkabelio“ krepšininkus, kurie jums kaip profesionalai patinka labiausiai? Atsiribojant nuo asmeniškumo, bet žiūrint tik į darbą...

Nieko asmeniško, bet nieko ir neišskirsiu – mėgstu visus savo žaidėjus, juk tai mano žaidėjai.