„Trys milijonai“ sukūręs M. Mikutavičius ne iš karto patikėjo šios dainos galybe

„Trys milijonai“ sukūręs M. Mikutavičius ne iš karto patikėjo šios dainos galybe 1 0 2020-09-29 15:51 © „Pexels“ nuotr.

Lygiai prieš 20 metų Sidnėjuje vyko vienos sėkmingiausių Lietuvos istorijoje vasaros olimpinės žaidynės. Ir būtent prieš 20 metų buvo sukurta daina, iki šiol visuose pasaulio kampeliuose lydinti mūsų šalies sportininkus – Marijono Mikutavičiaus „Trys milijonai“.

Kiek daugiau nei prieš mėnesį iki žaidynių Australijoje gimęs kūrinys labai greitai tapo Lietuvos sporto himnu, nors M.Mikutavičius prisipažįsta tikrai nemanęs, kad jo daina bus tokia populiari. Bet netrukus jis pajuto, kad gimė neeilinis kūrinys.

„Pirmą kartą „Tris milijonus“ gyvai dainavau per olimpiečių sutiktuves. Išgirdau, kad žmonės moka žodžius mintinai ir dainuoja kartu su manimi. Tada ir supratau, ką iš tiesų padarėme. Nuėjo elektra per kūną, nes kiekvieno dainininko pasitenkinimo viršūnė, kai jis girdi, kad publika dainuoja jo dainą. Tuo metu apskritai buvo sporto pakilimas ir žmonės kur kas audringiau reagavo į įvykius nei dabar. Minios žmonių, visi pamišę dėl medalių, vėliavos plaikstosi. Tuo metu tai atrodė labai galingai. Paskui atėjo tas etapas, kai nuo šios dainos pavargau. O dar po kažkiek laiko vėl prikėliau ir dabar dainuoju su džiaugsmu“, – pasakojo atlikėjas.

Pirmąsyk nuskambėję 2000 m. rugpjūtį, „Trys milijonai“ jau 20 metų griaudžia visur, kur tik nukeliauja Lietuvos sportininkai. Šią dainą kartu su Marijonu traukia ne tik sirgaliai, bet ir patys atletai. Ne vienas yra prisipažinęs, kad pakilūs akordai bei patriotiški žodžiai išspaudė ir ašarą. Dažniausiai – džiaugsmo. Nors kartais ir apmaudo – tada, kai, anot priedainio „tik per klaidą netapom mes čempionais“.

Net santūrusis krepšinio strategas Jonas Kazlauskas, 2000 m. atvedęs Lietuvos rinktinę ant olimpinių žaidynių garbės pakylos, prisipažino: „Tada įsiminė nuolat skambėjusi Marijono Mikutavičiaus daina „Trys milijonai“ – kai tik ji suskamba, aš visuomet iškart prisimenu Sidnėjų.“

– Kaip kilo mintis kurti dainą „Trys milijonai“? – LTOK.lt paklausė M.Mikutavičiaus.

– Tuo metu su „Tangomanijos“ kolektyvu rengėmės per Lietuvos televiziją nušviesti Sidnėjaus olimpines žaidynes. Ir mūsų laidos prodiuseris Aurelijus Silkinis be mano žinios pažadėjo LRT vadovams, kad aš sukursiu sporto himną. Taip aš buvau pastatytas prieš faktą ir turėjau kurti. Pats tikrai nebūčiau sugalvojęs.

– Kurioje dainos kūrimo stadijoje gimė frazė „trys milijonai“?

– Tada, kai tekste atsirado žodis „čempionai“. Nes tiesiog gerai rimavosi. Man tuo metu atrodė, kad būtent toks skaičius apibrėžia mūsų valstybę. Priedainį sukūriau pakankamai greitai. Visa kita užtruko kiek ilgiau.

– Žodžius kūrėte vienas, o muzikos bendraautorių yra daugiau. Kaip vyko jos kūryba?

– Dainą pirmą kartą įgrojau tėvų namuose buvusiu senu mano pianinu. Tuo metu mūsų įrašų studijoje dirbo ir „Happyendless“ chebra – Andrius Kauklys, Marius Narbutis, Darius Vaičiulis: novatoriškos šokių muzikos apologetai. Jiems nunešiau tą įrašą ir paprašiau sukurti aranžuotę.

Tada ir pats tiksliai nežinojau, kaip daina turi skambėti. Melodija, aišku, ta pati, bet pačios aranžuotės norėjosi labiau roko stiliaus.  O „Happyendless“ eksperimentavo su šokių muzika.

Bet palikau vaikinus darbuotis. Atėjau po kažkurio laiko ir, kai paleido dainą, man buvo nedidelis šokas, nes ją įsivaizdavau kitaip. Sakau: „Ei, chebra, čia kažkas biški ne taip.“ Bet Darius atšovė: „Seni, kalbi nesąmones. Visas šitas reikalas tikrai kabins“. Ir kai muziką sujungėme su mano vokalu, pajutau, kad  viskas stojo į savo vietas. Kuo toliau, tuo labiau man pradėjo patikti.

Be to – net nepamenu, kieno idėja buvo – pamanėme, jog reikėtų pasitelkti operos dainininkus. Kad truputį pakylėtų, pridėtų muzikai didingumo jausmo. Mes pasikvietėme Deividą Staponkų, Audrių Rubežių ir Astą Krikščiūnaitę. Jie sudainavo, suvedėme viską, paklausiau. Mano reakcija buvo – vau, čia yra gerai.

– Ar iš karto supratote, kad gimė ilgametis Lietuvos sporto himnas?

– Jokiu būdu. Kai įrašinėji dainą, negali žinoti, kas bus su ja. Juolab tai buvo užsakymas. Svarbiausia, kad pačiam nebūtų gėda. Mums, atrodo, viskas gerai pavyko. Kiek žinau, LRT tuo metu lygiagrečiai buvo dar ir kitiems kompozitoriams davusi kurti sporto himną. Matyt, nelabai pasitikėdami mūsų tuometine šutve ir manimi. Net kažkas iš rimtų kompozitorių bandė kurti. Bet tiko mūsų variantas.

Bet tikrai nebuvo taip, kad visiems iškart atvipo žiaunos ir staiga visi vienu balsu nutarė, kad čia yra genijaus kūryba ir įeis į muzikos metraščius. Buvo ir kritiškų balsų. Kai kurie pažįstami sakė: „Marka, šitos dainos niekas nedainuos, nes niekas negali atsiminti šitiek žodžių.“ Jos net nenorėjo groti kai kurios radijo stotys, nes joms atrodė, kad kūrinyje perdėtas ir pernelyg saldus patriotizmo tvaikas.

Bet per Lietuvos radiją ir televiziją ta daina skambėjo nuolat, lydėdama sporto varžybų vaizdus ir žinias. Bendrame kontekste viskas pasirodė labai pakilu ir galinga.

– Ar kurdami „Tris milijonus“ klausėtės kitų šalių sporto himnų, nebandėte įsiklausyti į jų struktūrą?

– Struktūros nežiūrėjau, bet buvau labai įkvėptas futbolo himnų. Tuo metu jų buvo pririnkęs Linas Kunigėlis – gal 15 ar 20 ir senesnių, ir modernesnių dainų. Man tai buvo labai įdomus žanras. Gal būtent todėl „Trijuose milijonuose“ atsirado ir publikos garsai pradžioje, pragrojimuose, minios ošimas ir panašūs dalykai. Nes futbolo himnuose, ypač britų, labai dažnai būdavo naudojami interaktyvūs garsai, komentatorių balsai. Todėl, be jokios abejonės, turėjau tam tikrą pagrindą ir įsivaizdavau, kaip turi skambėti sporto himnas. Man atrodė, kad jis turi būti galingas ir dainuojama visa jėga. Tokį ir bandžiau padaryti.

– Gal esate kalbėjęs su sportininkais, ką jiems reiškia ši daina?

– Daug kartų. Buvome jauni, puikiai susibendravome su sportininkais, ypač kai jie grįžo iš Sidnėjaus. Su kai kuriais labai stipriai susidraugavome. Tai sakė ir krepšininkai, ir Ramūnas Vyšniauskas, ir Virgilijus Alekna, kad „Trys milijonai“ nuolat skambėjo Sidnėjuje. Bet tikrai nemanau, kad tai buvo kažkaip juos paveikiantis dopingas. Nors man malonu girdėti, kad jie klausė tą dainą. Nes kažkuria prasme taip prisiliečiau prie jų kasdienybės.

– Keliomis kalbomis esate dainavęs „Tris milijonus“?

– Dar esu dainavęs lenkiškai ir vokiškai. Turiu galvoje, lenkai ir vokiečiai gal nelabai būtų supratę žodžių, bet dainavau įsivaizduodamas, kad dainuoju lenkų ir vokiečių kalbomis.

– Iki šiol gatvėje vaikai šaukia pavymui: „Ei, Trys milijonai?

– Būna. O kartą ėjau per gatvę ir staiga vienas bičas išlipa iš mašinos, palieka ją vidury gatvės ir priėjęs angliškai sako: „Kodėl tu dainuoji trys milijonai, kai jūsų yra daugiau?“ Nes Lietuvoje tuo metu buvo daugiau nei trys milijonai gyventojų. Atsakiau, kad dainuoju tik apie gerus žmones. Nusijuokė ir grįžo į mašiną.

– Ar daina „Trys milijonai“ padarė didelę įtaką jūsų karjerai?

– Žinoma. Aišku, tuo metu jau buvau žinomas, nes dirbau televizijoje. O tais laikais laidų vedėjai būdavo tikrai populiarūs.

Tačiau kai parašai tokią dainą, kažkuria prasme įsirašai į istoriją, net jei ji ne visiems atrodo šedevras. Bet kuriuo atveju savo socialiniu poveikiu ji buvo viena kertinių dainų. Tikrai jaučiau, kad mano statusas kažkiek pasikeitė.

– 2011 m. Lietuvos vykusiam Europos krepšinio čempionatui kartu su Andriumi Borisevičiumi sukūrėte šio turnyro himną „Nebetyli sirgaliai“, dainavote ir „Lietuvos ryto“ komandos himną „Laikas būti pirmiems“. Gal planuojate sukurti ir dar vieną visos Lietuvos sporto himną?

– Beje, „Nebetyli sirgaliai“ irgi buvo užsakymas, o „Laikas būti pirmiems“ kūriau ne aš, tačiau tuo metu dirbau „Lietuvos ryto“ redakcijoje, tai vyriausiasis redaktorius man pasiūlė atlikti šią dainą ir negalėjau atsisakyti.

Taip, prašymų vėl kurti sporto himną buvo. Bet aš bijau lįsti į šį reikalą, nes, man atrodo, slidoka bandyti kartoti tą patį, kadangi greičiausiai taip nebepavyks. Nelabai ir noro turiu.

Esu rašęs tekstus „Sidabrinių gervių“ apdovanojimų dainai. Andrius Borisevičius kūrė muziką. Būna įvairių pabandymų, ar bent jau prisidedu prie jų. Bet negali tuo piktnaudžiauti, nes nežinai, ar tau pavyks.

Man pagal užsakymus sudėtinga kurti. Jei turi kažkokią melodiją, gal ir gali bandyti, o jei neturi, tai nesiimi, nes nenori kankintis.

Šiaip yra buvę ir daugiau labai keistų paklausimų. Nes kartais žmonės labai naiviai įsivaizduoja, kad jei jau pavyko viena daina, tai gali rašyti himnus apie bet ką ir tai bus žiauriai stipru.

Atsimenu, buvau susitikime su vieno pieno produkto savininkais. Jie norėjo, kad parašyčiau dainą kažkokiam sūriui. Himną. Bandžiau klausti, kaip jūs tai įsivaizduojate? Sakė: „Na, kad dainuotų visi, kaip „Tris milijonus“. Ilgai bandžiau jiems aiškinti, kad, ko gero, apie sūrį to padaryti nepavyks. Sūris gali būti žiauriai geras, bet neįmanoma, kad visi apie jį dainuotų. Jie ilgai nesuprato, galvojo, kad aš laužausi ir maivausi.  Kiti prašė sukurti dainą apie vandenį. Neva, ką tau reiškia. Bet ne apie visus dalykus gali kurti himnus. Sunku suvienyti tautą su sūriu.

– Labai mėgstate žvejoti. Tai gal galėtumėte sukurti žvejų himną?

– Aš esu parašęs dainą apie žvejybą – „Išėjom žuvaut“. Ji, žinoma, ne toks didelis hitas ir ne himnas. Tiesą sakant, sunkiai įsivaizduoju, kaip reikėtų mobilizuoti žvejus – „nenuleidžiam galvos, jeigu nepagauni lydekos devynis kartus iš eilės“ ar panašiai? Himnai turi būti skirti kertiniams, visiems svarbiems dalykams. Šaliai, patriotizmui. Gali būti daina, nukreipta prieš kažką. Bet reikia labai stipraus postūmio. Nes kasdieniai dalykai neverti himnų.

1 0

Komentarai (0)

Kitos naujienos