Taurių turnyrai – vieta sensacijoms. Turbūt kiekvienas krepšininkas bent kartą yra pasakęs, kad pilnas sezonas ir taurės turnyras – dvi atskiros istorijos, kurias kaskart reikia kurti iš naujo. Citadele Karaliaus Mindaugo taurės (Citadele KMT) turnyre savo spalvingą ir daug žadančią istoriją šiemet tęsia Utenos „Juventus“ komanda, vadovaujama Žydrūno Urbono.

Kai 2020 metų pabaigoje buvo ištraukti Citadele KMT ketvirtfinalio etapo burtai, Ž. Urbonas toli gražu nesišypsojo. 

Jo komandai praėję metai dėl COVID-19 protrūkio sukeltų iššūkių ir taip buvo sunkūs, o burtai lėmė, kad dėl vietos finalo ketverte penktą kartą iš eilės teks kautis su Vilniaus „Rytu“.

Burtus uteniškių treneris tada įvertino kaip neįdomius, netgi pusiau juokais, pusiau rimtai pareikšdamas norą geriau susikauti su Kauno „Žalgiriu“. Bet ir argumentų prisibijoti „Ryto“ tada buvo nemažai – pirmas dvi sezono dvikovas „Juventus“ sostinės ekipai pralaimėjo vidutiniu 25 taškų skirtumu.

Vis dėlto, 2021 metų pradžią šis treneris ateityje, ko gero, atsimins kaip vieną geriausių atkarpų savo dar tik augančioje karjeroje. „Juventus“ dviejų rungtynių serijoje Citadele KMT ketvirtfinalyje sumindė „Rytą“ bendru 29 taškų skirtumu ir skambiai žengė į finalo ketvertą.

Ž. Urbonui, kaip vyr. treneriui, tai bus pirmoji karjeros galimybė su savo komanda pakovoti dėl medalių, galbūt – ir pagrindinio trofėjaus.

„Be jokios abejonės, tai man, kaip treneriui, vienas didesnių žingsnių. Juk aš neilgai treneriu dirbu, tai tokios pergalės labai daug reiškia. Buvo tų pergalių, kad ir prieš dvejus metus, kai nugalėjome „Rytą“ ketvirtfinalyje. Bet tai nėra įforminta – pergalės įgauna svorį tada, kai iškovoji trofėjų. Tai mes jį ir medžiosime“, – LKL.lt po pergalingo žygio iki finalo ketverto sakė „Juventus“ treneris.

Bendrai Ž. Urbonas dar ne taip ir seniai, prieš 9 metus, pats buvo profesionalus krepšininkas. Per savo beveik du dešimtmečius trukusią karjerą puolėjas išmaišė net dešimt skirtingų klubų. 

Likimas, atsitiktinumas ar puikus scenarijus – profesionaliai krepšinį 2012 metais jis baigė žaisti būtent Utenoje. O nuo 2017 metų iki dabar pagrindinė Utenos miesto komanda yra stipriai laikoma jo rankose. Ž. Urbonas Utenoje spėjo tapti ne tik krepšinio treneriu, bet ir vienu geriausiai atpažįstamų žmonių, tarsi krepšinio ar susitelkimo bendram tikslui simboliu.

„Utenoje yra mano širdis. Kai žaisdavau pats, nelabai turėjau identitetą – vieni galvojo, kad esu šiaulietis, kiti, kad uteniškis. Bet kokiu atveju, visuose darbuose įdedu savo širdį. Lygiai taip pat ir čia – Utena yra mano širdies miestas“, – jautriai kalbėjo „Juventus“ generolas.

– Treneri, pradėkime nuo atsakomųjų Citadele KMT ketvirtfinalio rungtynių. Galbūt jau važiuodami į Vilnių viduje jautėte, kad atvykstate nugalėti?

– Jausmais aš nebepasitikiu, nei savo, nei kažkokiais sėkmingais kaklaraiščiais, nekirptais nagais ar neskusta barzda. Čia aišku juokauju, bet nuo jausmų stengiuosi atsiriboti, nes jau spėjau pamatyti, kad būna visko. Man svarbiausia yra užvesti komandą kovai, nuteikti, motyvuoti, suteikti reikiamą energiją. Taip pat be proto svarbu strategiškai pasiruošti – rungtynių eigoje turi reaguoti, priimti sprendimus. O jausmų būna įvairiausių, kartais ir labai apgaulingų. Jausmą, kad eini laimėti, Lietuvoje gali turėti tik „Žalgiris“. Mes nesame „Žalgiris“, todėl einame iš pradžių kautis, o po to žiūrime, kas pavyksta, kas ne.

– Sirgaliai matė, kaip stipriai komanda po pergalės džiaugėsi rūbinėje. O kokią emociją į savo namus parsinešėte jūs pats?

– Ta emocija, kuri buvo rūbinėje... Ji buvo tarsi emocinis sprogimas po viso sunkaus darbo. Buvome susikaupę, susitelkę, turėjome gerai sužaisti. Kai pasieki tai, apie ką svajoji, emocijos prasiveržia įvairiais būdais. Pas mane namuose po šitų rungtynių tikrai gera ir galinga emocija buvo – susirinkome visas trenerių štabas.

– Daug „Juventus“ žaidėjų yra sakę, kad jūs Utenoje nesate tiesiog krepšinio treneris. Koks yra jūsų ir Utenos ryšys?

– Utenoje yra mano širdis. Kai žaisdavau pats, nelabai turėjau identitetą – vieni galvojo, kad esu šiaulietis, kiti, kad uteniškis. Bet kokiu atveju, visuose darbuose įdedu savo širdį. Lygiai taip pat ir čia – Utena yra mano širdies miestas. Labai smagu, kai su pergale pasveikina ir arenos apsaugos darbuotojas, ir miesto meras. Tai viską ir pasako – turime gerą ryšį su Utena. Tokie dalykai labai svarbūs. Man visada buvo didžiausia vertybė džiuginti žmones, jei pavyksta juos džiuginti, tai smagu.

– Treneri, o kuo jūsų akimis yra ypatinga ir išskirtinė dabartinė „Juventus“ komanda?

– Galvoju, kad mes turime ypatingai gerą sinergiją. Labai gera atmosfera – išskirtinė ji, tikrai. Draugiška, bet kartu ir pilna egoizmo. Pas mus draugiškumas persipynęs su didelėmis ambicijomis – žinau, kad mano žaidėjai po pralaimėjimų kartais ir neužmiega, pyksta ant savęs, ant kitų. Tai yra gerai, tokią harmoniją labai sunku ir labai svarbu rasti komandoje. Mes esame kovotojai, tą garantuoju. Man visada reikėjo žmonių, kurie žudosi dėl pergalės.

– Žvelgiant į jūsų biografiją tampa akivaizdu, kad kaip žaidėjas kol kas esate pasiekęs daugiau, nei kaip treneris. Šis patekimas į finalo ketvertą – galima jį vadinti viena didžiausių jūsų asmeninių pergalių?

– Manau, kad taip. Buvo tų pergalių, kad ir prieš dvejus metus, kai nugalėjome „Rytą“ ketvirtfinalyje. Bet tai nėra įforminta – pergalės įgauna svorį tada, kai iškovoji trofėjų. Tai mes jį ir medžiosime. O ar būsime to verti, dar pamatysime eigoje, nes per mėnesį gali visko nutikti. Jei padarysime gerą darbą ir išvengsime traumų, mes galime nemažai nuveikti. Be jokios abejonės, tai man, kaip treneriui, vienas didesnių žingsnių. Juk aš neilgai treneriu dirbu, tai tokios pergalės labai daug reiškia.

– Ištraukus ketvirtfinalio burtus sakėte, kad jau geriau „Žalgirį“ būtumėte gavę. O jei tas pats klausimas būtų užduotas dabar – tikrai pasirinktumėte Kauną, o ne Vilnių?

– Tada sakiau, kad man jau atsibodo žaisti su „Rytu“ – gyvenime visada norisi kažkokio sukrėtimo, kažkokio šoko, naujovių. Bet be abejonių, po šitos pergalės nebegaliu skųstis, viskas gerai, nieko nesakau, tinka (juokiasi – aut.).

– Po jūsų pergalės Vilniuje iškart buvo atleistas „Ryto“ vyr. treneris Donaldas Kairys. Ar tai pirmas kartas jūsų karjeroje, kai jums dar besidžiaugiant rūbinėje varžovai imasi kardinalių permainų?

– Skamba kietai – Utena braižo Lietuvos krepšinio žemėlapį. Skamba gerai, bet gal taip jau kardinaliai nėra. Šiaip tai tiesa, pirmą kartą po mūsų atleido trenerį. Bet žmogiškąja prasme man tai nekelia jokio džiaugsmo, juk pats esu treneris, tai sunkus darbas, niekam nelinkiu atleidimų ir visus kolegas palaikau. Vis dėlto, taip jau įvyko. Kaip ir Rimas Kurtinaitis yra sakęs, kad treneris bent kartą privalo būti atleistas, kitu atveju jis nebus pilnai paragavęs trenerio darbo.

– Kada jūsų komanda pradės pasiruošimą Citadele KMT finalo ketvertui, kaip jis atrodys?

– Dabar reikės susirinkti visus galus po to emocinio sprogimo. Turime svarbių „Betsafe-LKL“ rungtynių, reikia grįžti į ritmą. O apie Citadele KMT finalo ketvertą pradėsime galvoti likus kiek daugiau nei savaitei. Aišku, ta gera žiežirba dabar, tikiuosi, liks visą laiką – nori nenori, visada kažkiek galvosi, kad netrukus laukia įdomūs dalykai. Bet dabar visa koncentracija į „Betsafe-LKL“, kur tikrai nėra lengva.

– Prieš porą mėnesių sakėte, kad nesate tikras, kaip atrodo jūsų komanda. O kaip jūsų komanda atrodo dabar?

– Dabar esame po šventimo, tai tikrai. O iki tol mes labai gerai ir gražiai užkopėme į kalnelį. Tikrai pasiekėme neblogą ritmą, turėsime į jį sugrįžti, bet neabejoju, kad mums turėtų pavykti.